Straipsniai

   J.Karvelis, Klaipėda    ingeborg@takas.lt
  
   Kas jūs, Dr.Fribbe?
 
      Vokietijai 1945 metais pralaimėjus karą, sovietai iš jiems atitekusios okupacinės zonos išsigabeno pas save – atseit, reparacijų sąskaita – ne tiktai kone visą po bombardavimų išlikusią pramonės įrangą, bet ir daugelį jų zonoje atsidūrusių vokiečių konstruktorių ir technikų: jie, matyt, laikyti jei ir ne visai karo belaisviais, tai bent savotiškais nugalėtojų intelektualiniais trofėjais. Šitaip nemaža Zeiss'o, Leitz'o ir kitų foto pramonės firmų inžinierių tada atsidūrė Kijevo „Arsenalo“ karinėje gamykloje (anksčiau, beje, su foto produkcija nieko bendra neturėjusioje) bei pamaskvės Krasnogorsko mechaninėje gamykloje (KMZ); kai kam iš jų teko padirbėti ir Leningrade. Į tai nurodo kad ir GOMZ (paskui tapusio LOMO) apie 1948 – 49 m. sukurto aparato „Leningrad“ aprašyme jo išradėju minimas H.Fribbe1.
      Tasai prototipas tikrumoje jau turėjo būti tapęs serijiniu gaminiu: jo atvaizdas ir išsami techninė specifikacija buvo pateikti – greta kitų siūlomų įsigyti to meto sovietinių foto aparatų – 1953 m. „Trumpajame fotografijos žinyne“2 bei 1954 m. A.Syrovo knygoje „Fotoaparato kelias“3; buvo parengtas ir spalvingas reklaminis prospektas jo eksportui į Vakarus.

   Piešinys iš A.Syrovo knygos.

   P.Bobinskio fotografija – iš J.L.Princelle katalogo (kur nurodoma, jog ji paimta iš Milos P. Mladek'o dokumentacijos).

 

  

  

   Kai kurios detalės šį aparatą siejo su kamera „Kiev“ (t.y., su „Arsenalo“ tada gamintu Zeiss Ikon „Contax'u“) – jis turėjo tokią pat 90 mm tolimačio bazę, su tolimačiu apjungtą tiesioginį vaizdo ieškiklį, nuimamą užpakalinę sienelę, dviejų metalinių prasidarančių „Kiev“ tipo kasečių sistemą, pagrindinis jo objektyvas taipjau buvo „Jupiter 8“ (t.y., KMZ kopijuotas Zeiss'o „Sonnar 2/50“, tik su „savu“ bajonetu);  tačiau aparatui sukonstruotas svertu užsukamas giljotinos tipo užraktas – gal panašios konstrukcijos, kaip vėliau taikytas miniatiūrinėje kameroje „Kiev Vega“ (japonų „Minolta 16“ kopijoje); rusai jį vadino „užuolaidiniu vientisai metaliniu“. Ant vaizdo ieškiklio okuliaro galime įžiūrėti Albada rėmelius keičiamiems skirtingo židinio objektyvams – 28

mm „Orion 15“, 35 mm „Uran 14“ ir 80 mm „Industar 33“. Kadangi „giljotininiam“ užraktui prireikė viso aparato ilgio, „talpas“ abiem kasetėms teko gerokai išstumti į priekį – dėl to šitokie apvalaini korpuso kampai.
      Šiandien tik spėlioti galime, dėl kokių priežasčių – techninių, ekonominių, gal net ideologinių – šis neabejotinai įdomus projektas nebuvo išleistas į prekybą, maža to – jis greitai ir be pėdsakų išnyko net iš pačių sovietinės foto pramonės analų: štai, jau 1991 m. žurnalo „Sovietskoje foto“ Nr.5 recenzentas V.Ancev nuoširdžiai stebisi viename užsienio leidinyje išvydęs aparato „Leningrad“ suapvalintais paviršiais atvaizdą: mat pačiame LOMO jam pateikę visai kitokį, kampuotą „Leningrad“ Nr.1!
      Tasai kampuotasis „Leningradas“ (su spyruokliniu „motoru“ ir Leica tipo užuolaidiniu užraktu) mums visiems jau neblogai pažįstamas: nuo 1956 iki 1968 m. jo buvo pagaminta (pradžioje GOMZ, vėliau LOMO) apie 70.000 vienetų; autoriumi nurodomas I.Šapiro. Be galo didžiuotasi tuo, kad aparatui 1958 m. Briuselio pasaulinėje parodoje buvo suteiktas vienas iš Grand Prix; tiesą sakant, ne visai aišku, už ką: kaip pastebėjo vienas vakarietis fotografas, „sunkiai suvokiama, kam reikėjo kurti aparatą, gebantį išfotografuoti juostą per 15 sekundžių, jei jai pakeisti kita prireikia ne mažiau dviejų minučių?“. Ir patį „motorą“ greitai užsukti (vieno užsukimo neužtenka ir pusei juostos) smarkiai trukdo užrakto jungiklis, – ne taip kaip vokiškame „Robot“, iš kurio ši spyruoklinė sistema nusižiūrėta, – nekalbant jau apie nelygius tarpus tarp kadrų ir, svarbiausia, baisų kameros fotografuojant keliamą triukšmą – ir jos kontūzinę vibraciją! Ką gi, anais laikais tuos nenuspėjamus rusus mėginta prisijaukinti ir didžiaisiais prizais, ir nobelio premijomis, ir auksinėmis palmės šakelėmis...
      Keista, kad beveik visi rašę apie šį aparatą pabrėžia tik labiausiai į akis krintančią jo savybę, t.y., aną „motorą“ (kuriam, neduokdie, užsikirtus, tuo pačiu nutrūksta ir fotosesija, nes kito būdo užsukti užraktui ir patraukti juostai nėra); o juk šiuo atveju gal gerokai įdomiau visai kas kita.
 

   Aparato „Leningrad“ vaizdo ieškiklio / tolimačio optinė schema.

   Pažvelgę per vaizdo ieškiklio ir tolimačio bendrą okuliarą, pastebime (teisingiau, privalėtume pastebėti), kad, pirma, jo optinė ašis visiškai nesutampa su vaizdo ieškiklio langelio optine ašimi, t.y., vaizdo ieškiklis toli gražu nėra tiesioginis, kaip kartais literatūroje nurodoma; antra, jame matomas vaizdas neįprastai šviesus (mat jo kelyje nėra jokių pusiau perregimų tolimačio ar Albada sistemos veidrodžių); trečia, šiame vaizde matome ryškius juodus rėmelius keičiamiems objektyvams (o ne šviesius, kaip irgi kartais rašoma); ketvirta, tolimatis savąją vaizdo dalį – tokią pat šviesią – paduoda mažame keturkampyje langelyje ieškiklio vaizdo viduryje, bet jo neperdengia. Negalima teigti, kad objektyvą sufokusuoti čia būtų lengviau negu persidengiančių vaizdų sistemoje – bet taip jau buvo sumanyta. Kai kas ne visai tiksliai tai vadina padalinto vaizdo, split image, sistema; tačiau nei su amerikiečių „Argus C3“ tolimačiu, nei, tuo labiau, su veidrodinių kamerų stigmometru (rus. klinja Dodena) ji nieko bendra neturi.

 

 

   Vaizdas „Leningrad“ vaizdo ieškiklyje ir padidinta tolimačio jame pateikiama vaizdo dalis.  

 

 
   Kaip matosi iš schemos, joje labai svarbus vaidmuo tenka gulsčiai stoginei prizmei: būtent jos išgaubtą sienelę dengia veidrodžio amalgama su po ja atspaustais rėmeliais ir langeliu centre tolimačio vaizdui praleisti. Tokios gulsčios stoginės prizmės (tarp jų – ir pentaprizmės) foto aparatų schemose nėra jokia naujiena – pvz., vieną jų matome dar 1937 m. Ludwig'o Leitz'o (E.Leitz'o II sūnaus) išradime, pavadintame „Fotografijai skirtas teleskopinis prietaisas su vaizdą atstatančia prizme“ (1938 m. JAV patentas Nr.2113407); matyt, tai būta dalies „Leica IV“, kameros su jungtiniu vaizdo ieškikliu / tolimačiu (vok. Messsucher), projekto, kuris dėl karo liko neįgyvendintas (1954 m. šitokia gulsčia pentaprizmė atėjo į „Leica M3“). Aparato „Leningrad“ optinėje konstrukcijoje juda vien su fokusuojamu objektyvu mechaniškai susieta vaizdo ieškiklio prizmė, kurios atspindėtas vaizdas per nediduką ieškiklio objektyvą patenka į didžiąją stoginę prizmę, atsispindi šios veidrodinėje sienelėje ir, „atstatytas“ jos 90° kampo stogelyje, patenka į okuliarą; kadangi fokusuojant objektyvą šis vaizdas slenka per viziravimo rėmelius, fotografas priverstas sukti jam įkandin ir kamerą – šitaip pasiekiama horizontalios paralakso korekcijos (automatinė vertikali korekcija numatyta nebuvo).
   Suprantama, kad šitokia precizinė optinė konstrukcija turėjo būti surenkama itin tiksliai, kuo patikimiau fiksuojant visas jos detales. Tad ją ėmė montuoti ant šasi, išlieto iš visiškai nelankstaus ir šiluminei deformacijai gana atsparaus silumino (silicio ir aliuminio lydinio); tai turėjo padaryti nereikalingą ir tolimačio paklaidų šalinimą eksploatacijoje (nes jų neturėjo atsirasti). Deja, greit pasirodė, kad bent vertikalioji paklaida vis dėlto atsiranda; tada jai šalinti serijiniame variante virš tolimačio langelio įtaisė apskritą atidaromą liuką (kaip minėtoje amerikietiškoje plytoje „Argus C3“). Sakoma, kad ši paklaida atsirasdavusi dėl besikartojančių galingų sukrėtimų suveikiant spyruokliniam aparato „motorui“ – bet gal pasireikšdavo ir skubotas surinkimas gamykloje, būdingas visai planinei sovietų industrijai. Kaip bebūtų, praktika parodė, jog savarankiškas mėginimas pasidarbuoti atsuktuvu pro aną liuką labai dažnai baigdavosi beviltišku tolimačio išvedimu iš rikiuotės lūžus tolimačio prizmę prilaikančiam šasi kampui; tokiais atvejais aparatų remonto meistrai sakydavo: jei norite, kad pataisytume šį defektą, atsineškite dar vieną, sveiką „Leningradą“... O jei dar jūsų aparatui teko peržiemoti nešildomoje patalpoje – nesinori ir kalbėti, tasai siluminas tvirtumu beprilygs cukraus plytelei.
                                              –––––––––––––––––––––––––––
   Šeštojo dešimtmečio pradžioje vokiečių specialistus vieną po kito pradėjo grąžinti į tėvynę. Rytų Vokietijoje jie patekdavo suvalstybintos įmonės VEB Carl Zeiss Jena globon, kurios pagrindinis gamybos objektas buvo ne kameros, o žiūronai, mikroskopai, astronominiai ir medicinos prietaisai bei foto objektyvai kitų gamyklų produkcijai – todėl anie repatrijuoti fotografijos aparatūros konstruktoriai jai ne itin buvo reikalingi. Bet, matyt, išleisti jų į VFR – kur jau darbavosi Zeiss Ikon Stuttgart ir Leitz'as kūrė savąją „Leica M3“ – taip pat nesinorėjo (be to, visos SSRS įmonės, kuriose jie buvo įdarbinti „konsultantais“, gamino įslaptintą produkciją gynybos bei valstybės saugumo kompleksams). Tad buvo nutarta juos įkurdinti Tiuringijos miestelyje Eisfelde ir leisti dirbti išmontuotos Bruns Kamerawerk Hamburg gamybos linijos bazėje. Ši „dukterinė“ Carl Zeiss Jena įmonė buvo pavadinta Ernst Abbe4 Werk Eisfeld. 1954 m. repatriantai ten išleido pirmąjį savo kūrinį – originalią foto kamerą „WERRA“ (pavadinę ją per miestelį tekančio upelio – tikrosios Vėzerio upės pradžios – vardu, jie pageidavo, kad aparato pavadinimas visada būtų rašomas tiktai didžiosiomis raidėmis). Sumanytas kaip savotiškas foto aparatas liaudžiai (Volkskamera), pradžioje jis toks ir buvo – be tolimačio ir eksponometro, lygiame viršutiniame dangtelyje vien užrakto jungiklis, o pats užraktas užsukamas ir juosta patraukiama – ne iš karto ir suvoksi! – pasukant specialų žiedą tarp objektyvo ir kameros. Kaip įprasta, būtent ši įdomi aparato detalė pirmiausiai ir krinta visiems į akis – nors fotografuojančiojo požiūriu gal geriau būtų buvę žiedo darbą pavesti patogesnėje vietoje įtaisytam svertui? Tačiau ši „firminė“ pavara išliko ir visuose vėlesniuose aparato modeliuose, iki paskutiniojo (1968 m.). Tikrumoje svarbesne šios kameros savybe, matyt, reikėtų laikyti joje pirmą kartą įdiegtą originalų centrinį Prestor RVS užraktą; jis kartais pavadinamas „dvigubu“, nes kadro eksponavimui skirti lapeliai visada sukasi viena kryptim ir vėl prasiveria užraktą užsukant, todėl tuo metu juostą nuo apšvietimo turi apsaugoti už pagrindinio įrengtas antras paprastesnis užraktas, vėl atsiveriantis sistemą užsukus. Šitokia konstrukcija leido fotografuoti šiaip jau centrinių užraktų tada dar retokai pasiekiamu 1/500 sek – ir net 1/750 sek –išlaikymu. Beje, itin tiksliu.
   Praeina kiek laiko ir štai, 1958 m. „WERRA 4“ jau turi su vaizdo ieškikliu apjungtą tolimatį – ir keičiamus skirtingo židinio objektyvus. Net apžiūrėjus vien iš išorės, pastebimas aiškus optinės sistemos panašumas su 1956 m. aparato „Leningrad“ sistema: toks pat pailgas tolimačio langelis, taip pat „pasislinkęs“ vaizdo ieškiklio langelio atžvilgiu okuliaras (kurio dioptriškumas,  kaip ir „Leningrade“, keičiamas sukant sriegėse jo apsodą); pažvelgę pro okuliarą matome tokius pat tamsius rėmelius skirtingiems objektyvams šviesiame lange, o jo centre tokį pat stačiakampį langelį tolimačio vaizdui. Tiesa, čia nėra automatinės horizontalaus paralakso korekcijos, o fokusuojant objektyvą juda ne vaizdo ieškiklio, bet tolimačio langelio rodomas vaizdas. Nežiūrint skirtumų, jaučiama, sakytume, ta pati eksperimentuojančio konstruktoriaus ranka.

 

   Aparatai  „WERRA 4“ ir „WERRAmatic“.

 

   „WERRA 4“ vaizdo ieškiklio / tolimačio optinė schema.

   Fotografuoti aparatu „WERRA 4“ (su dar atskirtu nuo optinės sistemos eksponometru), ko gero, buvo galima tik deramai įsisavinus vartotojo instrukciją; toliau aparatas darėsi nors sudėtingesnis, bet lengviau valdomas. 1961 m. „WERRAmatic“ eksponometras jau įjungtas į išlaikymo / diafragmos sistemą ir jo parodymai papildomais optiniais takais nuvesti iki vaizdo ieškiklio. Maža to, dešiniajame apatiniame ieškiklio lango kampe matome ir tuo metu ant objektyvo apsodo nustatytus išlaikymą su diafragma – o to pasiekta ne taip paprastai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, bet pasitelkus gan įmantrią atskirą optinę konstrukciją.

   Vaizdas „WERRAmatic“ vaizdo ieškiklyje ir optinė sistema išlaikymui bei diafragmai jame rodyti.
 
   Pasekus „WERRA“ foto aparato raidą, peršasi išvada, kad Eisfeldo įmonės specialistai energingai naudojosi kūrybos laisve – ir šitaip stengėsi įrodyti, ko iš tikrųjų verti.
 
                                                    ––––––––––––––––––––––
 
   Šiaip jau ieškoti teisybės nagrinėjant komunistinio bloko – ir visų pirma SSRS – foto technikos raidą nėra lengva, kartais – tiesiog beviltiška. Dirbę anose uždarose įmonėse (kurioms „foto technikos liaudžiai“ gamyba buvo tik joms valstybės užkraunama nemaloni šalutinė prievolė) turėjo pasirašyti, kad niekam niekada neatskleis, ką jie ten matė ir ką patys konstravo ar gamino; tenka manyti, kad tai buvo taikoma ir nesavanoriškiems „konsultantams“ vokiečiams. Taip, beje, buvo ne vien optikos pramonėje: antai, garsusis vermachto šturmgevėro kūrėjas Hugas Šmaiseris (Hugo Schmeisser) net mirdamas VFR neatskleidė, ką jis turėjo dirbti nuo 1946 iki 1952 metų prievarta laikomas Iževske, kur tuo metu buvo kuriamas M.Kalašnikovo AK-47 (kurio pirmasis variantas buvo pripažintas nevykusiu)5. Griuvus imperijai, nemaža dalis foto technikos gamyklų dokumentacijos pradingo – arba vis dar lieka įslaptinta. Sunku išsiaiškinti net, atrodytų, tokią nekaltą detalę: kodėl, pavyzdžiui, pirmajame serijiniame (1953 m.) aparato „Zenit“ variante – kurio vienu autorių nurodomas I.Turyginas – veidrodis į viziravimo padėtį nuleidžiamas ne siūlu, kaip 1948 m. Rytų Vokietijos kameroje „Contax S“ (kurios konstravimą Dresdene, beje, kuravo tas pats Turyginas), o užrakto užsukimą gerokai apsunkinančia svertų sistema? O gal jokios paslapties čia ir nėra – gal šalyje tuo metu tiesiog stigo šilkinių siūlų?..
      ...Tačiau tai, kaip sakoma, jau visai kita istorija.
 
                        –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
                        1 Jean Loup Princelle, The Authentic Guide to Russian and Soviet Cameras, 2nd edition,
                                Ondreville sur Essone, 2004.
                             2 „Kratkij fotografičeskij spravočnik“ pod redakcijei V.V.Pus'kova, Moskva, „Iskusstvo“, 1953.
                             3 A.A.Syrov, „Put' fotoapparata“, Moskva, „Iskusstvo“, 1954.
                             4 Ernst Abbe (1840-1905) – žymus vokiečių optikas, nuo 1866 m. dirbęs C.Zeiss'o įmonėje.
                             5 „Vesti“ 18.02.2010, „Kalašnikov i šmaisser“ (http://www.ves.lv/article/113317).
 
 
J.Karvelis, Klaipėda
 
© 2006 Valentinas L.
Built for accessibility: W3C | CSS